„Jie išmokę, kad reikia kentėti“ – sovietmečio įtaka jaučiama ir šiandien (2025)

Nors savižudybių skaičius Lietuvoje kasmet mažėja, tarp vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių jis išlieka aukštas. Psichologai pabrėžia – per daug švietimo šioje srityje nebus. Dažnas vyresnio amžiaus žmogus vis dar vengia kalbėti apie kylančias problemas ir nedrįsta kreiptis pagalbos į specialistus. Ypač prasta situacija matoma rajonuose, kur specialistų trūksta, o ir gyventojai labiau gėdijasi kalbėti apie psichologinę pagalbą.

„Ką aš eisiu pas tą psichologą, vienintelė pagalba iš jo – tai vaistų išrašymas. Aš vaistų nenoriu“, – sako močiutė, paskambinusi į „Sidabrinę liniją“, skirtą vyresnio amžiaus žmonėms, ieškantiems įvairios pagalbos – nuo informacijos įvairiais klausimais iki psichologo paslaugų. „Sidabrinės linijos“ savanoriams pasiūlius savo specialistus ir patikinus, kad jie vaistų tikrai neišrašys, ji atsako: „Ne, duokit man paprastą žmogų, kuris norėtų su manim pasikalbėt.“

Tai viena iš dažniausių situacijų, su kuriomis susiduria savanoriai, pasakoja „Sidabrinės linijos“ fondo steigėja ir Skambučių centro vadovė Kristina Čiuželienė. Anot jos, vyresni žmonės dažnai traktuoja psichologus kaip jiems pamokslauti ir juos auklėti nusiteikusius specialistus, todėl atsisako pokalbių su jais. Jie sunkiu momentu tiesiog nori būti išklausyti.

Nors per dvidešimt metų savižudybių skaičius Lietuvoje sumažėjo daugiau nei dvigubai, tarp vyresnių nei 60 metų žmonių šis skaičius išlieka aukštas, teigta Pasaulinei savižudybių prevencijos dienai organizuotoje spaudos konferencijoje. Vaikų ir paauglių psichologas Linas Slušnys tada akcentavo, kad vyresni nei 60 metų žmonės vis dar tiki įvairiais mitais apie psichologinę pagalbą, o tai lemia nemažėjantį savižudybių skaičių tarp vyresnių žmonių.

LRT.lt kalbinta psichologė Brigita Gelumbauskienė sako, kad klaidingos nuostatos apie psichologinę pagalbą ateina iš sovietmečio.

„Jei kalbame apie vyresnius nei 60 metų amžiaus žmones, tai jie vis tiek atėję iš sovietinio laikotarpio, kai psichologinės pagalbos išvis buvo mažai, buvo iškreiptas požiūris ir gydymas. Yra dar daug užsilikusių įsitikinimų, kažkas gal ir nukentėjęs nuo tų nekokių „psichologų“ yra, gal matęs kažkokių netinkamų pavyzdžių. Nuo to, kaip jie mato ir įsivaizduoja psichologą, priklauso, ar jie norės eiti, ar ne“, – pasakoja psichologė.

B. Gelumbauskienė pabrėžia – vyresniam žmogui lengviau paskambinti pagalbos linijos telefonu, nes jis žino, kad kalbėsis su paprastu žmogumi, o psichologas dažnai matomas kaip gydytojas, kuris tiesiog išrašys vaistų.

Su senjorais „Sidabrinėje linijoje“ nuolat bendraujanti K. Čiuželienė pasakoja, kad problema gali būti ir patys specialistai. Pasak jos, kartais senjorai susiduria su nekorektišku specialistų elgesiu, o tai atgraso juos nuo noro kreiptis dar kartą ar ieškoti pagalbos pas kitą specialistą.

„Kartais atrodo, kad žmonės nuėję patiria, kad niekas su jais nesicackina, duoda jiems tų tablečių, ir viskas. Dar jie sako, kad psichologas, pas kurį buvo, dirba formaliai, atmestinai, jokios bendros kalbos neranda su juo. Nebūtinai senjoras yra teisus, bet jeigu jis iš specialisto išeina su tokia nuostata, jis jau antrą kartą pas psichologą tikrai neis. Tada, kai jie paskambina mums į liniją, ir mes pasiūlome keletą pokalbių su savo psichologu, jie griežtai atsisako“, – pasakoja K. Čiuželienė. Vadovė akcentuoja, jog labai svarbus specialisto požiūris į vyresnį žmogų ir tinkamas elgesys su juo.

Savo ruožtu B. Gelumbauskienė sako, kad dažnu atveju vyresnis žmogus yra linkęs pats save nuvertinti ir mąstyti, kad jam jau per vėlu kažką keisti, o tada atrodo, kad ir specialistai jį nuvertina.

„Vyresnis žmogus save nurašo, izoliuoja ir tokiu būdu pasilieka sau tuos išgyvenimus. Jis mąsto, kad ką čia jau su manim senu šnekės, kiek jau man čia beliko. Kai taip mąsto žmogus, jis ir nebeieško pagalbos. Žmogus pirmiausia pats save nurašo, kad jis jau senas ir nereikalingas. Jam, gyvenant su šiuo įsitikinimu, atrodo, kad taip mąsto ir gydytojai, ir įvairūs specialistai. Bet dažnu atveju tai žmogaus sau įkalbėtas įsitikinimas. Gali būti, kad žmogus yra susidūręs su atsainiu elgesiu, bet dažnu atveju tai labai priklauso nuo to, kaip žmogus pats į save žiūri“, – teigia B. Gelumbauskienė.

Trūksta suprantamai pateiktos informacijos

Nors komunikacijos apie psichologinę pagalbą šiais laikais yra nemažai, specialistai sutinka – per daug jos niekada nebus. O kuo ji suprantamesnė tikslinei auditorijai, tuo ir tikėtinas rezultatas geresnis.

Komunikuojant su vyresniais žmonėmis apie psichologinę pagalbą „Sidabrinės linijos“ vadovė K. Čiuželienė siūlo atkreipti dėmesį į terminų parinkimą. Jos nuomone, dažnas vyresnis žmogus ieško dvasinės paramos, o ne siekia pakeisti savo elgesį. Tokiu atveju vizitas pas psichologą jam gali atrodyti nenaudingas.

„Dažnas ieško ne tiek psichologo kaip psichologo, bet labiau dvasinio palaikymo. Bet ne per religinę prizmę. Ir tada jiems psichologas nesiasocijuoja su dvasine pagalba. Tai tiesiog yra klaidinga nuostata. Jie tada taip ir sako, kad nežino, kur kreiptis. Nes iš tikrųjų informaciniame lauke, kad kas sakytų „dvasinė pagalba – ateik“, nėra taip aiškiai sudėliota“, – pasakoja K. Čiuželienė.

Ji sako, jog komunikacija apie pagalbą turi vykti nuolat ir skirtingais kanalais. Taip pat svarbu nepamiršti edukuoti žmones, kokią pagalbą jie gali gauti psichologo kabinete. Anot jos, sovietiniu laikotarpiu augusi ir besiformavusi karta neturi įpročio prašyti pagalbos.

„Net į liniją jiems yra nedrąsu paskambinti, jie sako: „Tai žinojau jūsų numerį jau gal pusantrų metų, bet, žinot, vis pagalvodavau, kitiems gal sunkiau negu man, tai ką aš čia jus trukdysiu.“ Tai rodo, kad ta karta išgyvenusi daug sunkumų, jie išmokę, kad reikia kentėti“, – pasakoja K. Čiuželienė.

Komunikacijoje svarbu atskirti ir sąvokas, akcentuoja psichologė B. Gelumbauskienė. Ji teigia: „Reikia žmonėms pasakoti, kas tai yra, kas tas psichologas, psichiatras, psichoterapeutas, nes to nežinojimo tikrai yra. Kartais manęs klientai klausia, kuo skiriasi psichologas ir psichiatras. Dar į psichologą žiūrima kaip į patarimų dalintoją. Aš irgi su tuo susiduriu, sakau, kad nelabai aš jums tų patarimų duosiu, tai paskui, kai pradedame apie gyvenimą šnekėti, truputį prasiplečia požiūris į psichologą, į teikiamą pagalbą, jie supranta, kad gal yra ne taip, kaip įsivaizdavo.“

Trūksta tikslios komunikacijos, pamini ji. „Dar vienas dalykas: kas prasideda „psi-“, iš karto žmonės suveda, kad čia jau tie specialistai, kurie su smegenimis kažką daro“, – pasakoja psichologė.

Ypač sudėtinga situacija rajonuose

„Sidabrinės linijos“ vadovė prisimena ne vieną atvejį, kai rajono gyventojai sakėsi neinantys pas psichologus, nes bijo, kad apie jų problemas sužinos visa bendruomenė.

„Yra vienas žmogus visam rajonui, paskui eis, pasakos visas paslaptis visam rajonui, galvos, kad aš išprotėjau“, – girdėtas istorijas pasakoja K. Čiuželienė. Ji sako, kad rajonuose stigmų, susijusių su psichologine sveikata, ypač daug.

Specialistų yra mažai, o ir esami dažnai pažįstami žmonės.

„Jeigu kalbame apie mažus miestelius ir provincijas, kur dirba vienas psichologas ir psichiatras poliklinikoje, žmonės nenori eiti į polikliniką, nes „ten mane pamatys kaimynė ir bus kalbų“. Yra įsitikinimas, kad gėdinga prašyti psichologinės pagalbos. Dar žmonės sako, kad „aš jį pažįstu, gėda eiti bus“, – pasakoja psichologė B. Gelumbauskienė.

Higienos instituto duomenimis, bendras pernai metais užfiksuotas savižudybių skaičius siekė 562, iš jų rajono savivaldybėse – 364. Tai kur kas daugiau nei pusė visų nusižudžiusiųjų.

Savižalos tema sunki, bet negali būti apeinama

„Sidabrinės linijos“ Skambučių centro vadovė K. Čiuželienė teigia, kad retas paskambinęs atvirai pasidalina mintimis apie savižudybę. Bet, jei taip nutinka, dažnai tai būna kritiniai atvejai ir paskutinis pagalbos šauksmas.

„Ta karta nelabai ir drįsta tokiomis temomis kalbėti, tai yra iš tikrųjų gana didelė stigma ir didelė baimė. Jiems neįprasta praktika paskambinti kažkam ir išsikalbėti ar paprašyti kažkokios pagalbos. Bet tie atvejai, kur paskambina, kaip jie įvardina, – „tiesiog jau nebegalėjau tverti savo kailyje“. Jau tikrai kentėjo, bandė su tuo kaip ir susidoroti. Dar viena citata: „Nebeturėjau, kur išsitaškyt. Nenorėjau trukdyti artimųjų, norėjau jau išsitaškyt, nesvarbu kam.“ Tie skambučiai jau būna kritiniai, kur jau, atrodo, žmogus niekaip kitaip negalėjo ištverti, tai tik tokiu atveju yra garsiai pasakoma“, – dalinasi patirtimi K. Čiuželienė.

Psichologų teigimu, reikia nebijoti atvirai klausti, kaip žmogus jaučiasi ir ką išgyvena. Taip padedama žmogui atsiverti ir gal net paleisti mintis apie savižudybę.

„Aš matau ir klausiu atviru tekstu, ar jūs galvojate apie savižudybę. Klausti tikrai reikia nebijoti. Ir kaip mus, psichologus, moko savižudybių prevencijos specialistai, reikia nebijoti žmogaus paklausti atviru klausimu. Tai nereiškia, kad jį suaktyvinsite kažkokiam veiksmui, priešingai, kaip tik padėsite išleisti sunkumus, dėl ko jam kyla tokių minčių, parodyti rūpestį, kad apie tai galima šnekėtis. Manau, kad reikia nevengti šitų klausimų, jie yra svarbūs ir vyresniame amžiuje“, – apibendrina psichologė B. Gelumbauskienė.

Psichologai sako, jog reikia laiko, kad susiformuotų įgūdis kreiptis pagalbos. Komunikacija ir švietimas stipriai prisideda prie stigmų mažinimo ir reikiamų įgūdžių formavimo. Svarbu nenurašyti vyresnio žmogaus ir priminti jam pačiam nenurašyti savęs.